2013 m. lapkritis 10 d., sekmadienis

~klystkeliais

Kartais šio žmogaus gyvenime, kaip ir visur pasaulyje, visa, kas įprasta, kasdieniška, pažįstama ir dėsninga, rodės, teturėjo vienintelį tikslą – akimirką atsikvėpti, nutrūkti ir užleisti vietą kažkokiam nepaprastam dalykui, stebuklui, malonei.
<...>
Šiam tipui priklauso ypač daug menininkų. Visi šie žmonės savyje turi dvi sielas, dvi esybes, dieviškas ir velniškas pradas, motiniškas ir tėviškas kraujas, sugebėjimas džiaugtis ir sugebėjimas kentėti juose susimaišę ir susiraizgę. <...> Ir šie žmonės, kurių gyvenimas labai neramus, kartais, retomis savo laimės akimirkomis, pajunta tokią jėgą ir tokį neapsakomą grožį, trumputės laimės puta kartais ištykšta virš kančių jūros taip aukštai ir akinamai, jog šie trumpai blykstelėję laimės spinduliai paliečia kitus ir juos užburia. Nelyginant brangi, skraji laimės puta virš kančių jūros gimsta visi tie meno kūriniai, kuriuose vienas kenčiantis žmogus vienai valandai taip aukštai pakyla virš savo likimo, jog jo laimė spinduliuoja tarsi žvaigždė, ir visiems, kas ją mato, atrodo tarsi kažkas amžina, tarsi savo paties laimės sapnas. Visi šie žmonės, kad ir kaip vadintųsi jų darbai ir kūriniai, iš esmės visai neturi gyvenimo, tai yra jų gyvenimas nėra būtis, jis neturi pavidalo, jie nėra herojai, menininkai, mąstytojai ta prasme, kaip kiti yra teisėjai, gydytojai, batsiuviai ar mokytojai, bet jų gyvenimas – amžinas, sopulingas judėjimas ir vilnijimas, jis nelaimingas ir skausmingai sužalotas, jis baisus ir beprasmiškas, jei nelaikysime prasme kaip tik tų retų įvykių, darbų, minčių ir kūrinių, kurie sublyksi viršum tokio gyvenimo chaoso.
<...>
Jis pasiekė savo tikslą, jis darėsi vis nepriklausomesnis, niekas negalėjo jam įsakinėti, prie nieko jam nereikėjo taikytis, pats vienas laisvai spręsdavo dėl savo poelgių. Juk kiekvienas stiprus žmogus neišvengiamai pasiekia tai, ko verčia ieškoti tikras jo esybės potraukis. Tačiau, pasiekęs laisvę, Haris staiga pajuto, kad jo laisvė – mirtis, kad jis vienas, kad pasaulis kažkaip kraupiai davė jam ramybę, kad jam daugiau neberūpi nei žmonės, nei jis pats, kad jis pamažu dūsta, vis labiau ir labiau retėjant izoliuotumo ir vienatvės orui. Dabar pasirodė, kad vienatvės ir nepriklausomybės jis jau nebetrokšta ir nebesiekia, kad tai – tik jo lemtis, jo pasmerkimas, kad magiškas troškimas sumanytas ir jau nebeatšaukiamas...
iš Hermann Hesse „Traktato apie stepių vilką“

* * *

Labai ilgai nerašiau, o dabar taip sunku pradėti iš naujo, lyg pirmą kartą atsistojusi ant kojų turėčiau kažkur bėgti, o pavyksta tik linguojant į šalis žengti kelis netvirtus žingsnelius. Atrodo, kad mano gyvenime nieko nevyksta, tačiau jaučiuosi kaip išgyvenanti vieną lūžį po kito, tarsi kiekvienas rytas, kiekviena nauja diena būtų naujas išbandymas.
Galvojau, ką norėčiau parašyti, bet niekaip nepavyko tinkamai sudėlioti minčių, dabar esu kaip tuščias šulinys – išsisėmusi ir išsemta iki pat dugno. Buvau įvykių sūkuryje, paskui pasitraukiau nuošalin ir laikinai atsiribojau nuo žmonių, norėdama susigrąžinti pusiausvyrą bei pailsėti. Jaučiau, kad nebeturiu, ką pasakyti, ką papasakoti, ką duoti pasauliui ir žmonėms, nes visus savo išgyvenimus atskleisdavau visiems ir supratau, jog tas atvirumas man neišėjo į naudą, noriu atgauti ne tiek uždarumą, kiek gebėjimą pasilaikyti kažką sau, kiekvienam neparodyti savo sielos.
Gyvenu apsupta knygų ir muzikos, daugelio nuostabai, būtent tai ir daro mane laimingą. Skęstu skambių žodžių liūne ir net nemėginu iš jo išsikapanoti. Jei nuoširdžiai, nežinau, kaip grįžti į „normalų“ gyvenimą, kuriame bendrauju su žmonėmis, kurie negali nieko man suteikti, kurių dauguma per savo ekstravertiškumą ištaško į šonus viską, ką turi savyje ir jiems nebelieka nieko, tik kažkokie jų savasties likučiai. Kai kuriems absoliučiai nerūpiu ir jie net nežino, kokia iš tiesų esu, na, to ir pati nelabai suprantu. Taip pat nesuprantu, ar geras mano polinkis lakstyti iš vienos vietos į kitą ir užsiimti milijonu darbų bei reikalų, baisu, jog nepadarysiu iš viso nieko, nors į tai, ką darau, įdedu tiek pastangų, kiek galiu.
Dažnai stebiu žmones, bandau juos perprasti ir nusiviliu. Vis dažniau matau, jog aplink mane yra ne tie žmonės, kurie turėtų būti, o iš tikrųjų išmintingų yra labai nedaug, kas liūdina. Nežinau, ką man padaryti, kad sugebėčiau ramiai žiūrėti į ribotus ir abejingus žmones, kurių viduje tuščia tuščia, nebent jie ypatingai gerai užsimaskavę. Nežinau, kaip prisiversti elgtis taip, kaip žmonės mano, jog turėčiau elgtis, nes kol kas jaučiuosi neatitinkanti standartų, kuriuos nustato kažkas, esantis aukščiau už Dievą ir valdantis mus taip stipriai, kad net patys to nejaučiame.
Mėginu nesėdėti vietoje ir kažką keisti, tačiau dažnai kakta atsimušu į sieną, suręstą iš žmonių abejingumo svarbiausiems dalykams. Tuo metu aš tampu vis labiau nerūpestinga mokslų atžvilgiu ir kuo toliau, tuo labiau koncentruojuosi į realias žinias, bendrą supratimą, naujos informacijos suvokimą, bet ne į pažymius, tad ramiai reaguoju į pažymius mokykloje, nes man kur kas svarbesnis gyvenimo mokyklos įvertinimas.

2013 m. spalis 13 d., sekmadienis

~padrikos praeities mintys

Mano galvoje kiekvieną akimirką laksto milijonai nesugaunamų minčių, primenančių kvidičo kamuoliukus - aukso šmaukštus, plazdančius savo tviskančiais sparneliais. Nesučiumpiamos tviskančios dulkės sėda kažkur pasąmonėje, kol nelauktai ir netikėtai išnyra pačiu netinkamiausiu laiku.
Gerai pažįstamos vietos pradeda gąsdinti ir bauginti, miško kvėpavimas tampa kraupiai svetimas, alsavimas kaip baikštaus šunyčio spartėja, medžių kamienai aklinoje tamsoje artėja vienas prie kito, užtverdami man kelią namo.
Nebėra to palaimingo džiugesio, slypėjusio gamtoje, saulėje, dingo jauki šiluma.
Jaučiuosi lyg pati būčiau užsidariusi į kalėjimą, atsiskyrusi nuo civilizacijos ir likusi vienut vienutėlė su savimi.

2013 m. liepa 10 d., trečiadienis

~what else

Sveiki! Vasara bėga pašėlusiu greičiu, o ją leidžiu paprastai - pastarosios kelios dienos buvo muzikos ieškojimų ir atradimų metas! Turbūt man reiktų uždrausti internetą, nes vos prisijungusi pradeda kapstytis youtube archyvuose ir ieškoti širdį virpinančių melodijų. Džiazas, repas, bossa nova, svingas, bliuzas ir žiupsnelis elektronikos... Šiuo metu tai veikia geriausiai. Jei kas nors turi pasiūlyti kažko geresnio nei rusiškas popsas ar lietuviška estrada, komentuokit/parašykit :)
Norėčiau pasidalinti nuotraukomis, darytomis prieš kokį mėnesį, lietingą rytą netoli mano namų. Po mišką ir žoles laksčiau basomis, apsivilkusi gėlėtą suknelę, nuo kurios nuėmiau petnešėles, užsirišusi senus mamos Marks&Spencer ryškiai žalius marškinius be rankovių, o vienintelis aksesuaras - vaikystės vasarų relikvija - žiedas ant dešinės rankos smiliaus, primenantis pajūrį.


2013 m. gegužė 7 d., antradienis

~older

Visom prasmėm. Štai dabar nusprendžiau su Jumis pasidalinti labai senom nuotraukom, kai Lietuvoje dar buvo pilna sniego ir mes, leisdamos gražią gerą dieną su drauge, nusprendėme pasifotografuoti. Vilkiu visiškai chill languotus mėlynus marškinius, mėgstamiausius high waist Mango džinsus, aviu mega patogius megztus Forever18 fake ugg'us, medvilninę Bershka palaidinę ir segiu pusseserės gamintus ir padovanotus auskarus su kačiukais. Visiška duoklė mano mėgstamiausiai - mėlynai spalvai.
Tiesa, keista kalbėti apie žiemą, kuomet lauke karšta, dabar valgau oreo fufliakus, braškes ir džiaugiuosi gimtadienine nuotaika. Taip, man jau 16!
Even it's my 16 birthday today, I'm sharing some old photos. Cold, beautiful winter and my favourite - blue colour. I'm wearing checked oversized shirts, Mango jeans, a la Uggs, Bsk knit blouse and gift from cousin - kittie earrings.
Follow me on instagram:
See more on insta:
Instagram
 



2013 m. gegužė 2 d., ketvirtadienis

~falling into fight club mania

Iš tikrųjų šis įrašas turėjo pasirodyti žyyyymiai anksčiau, kol įspūdžiai dar nebuvo susigulėję ir emocijos šviežiai kaitino kraują. Dabar viskas truputį nublanko ir prisiminimai nebe tokie patys ryškūs. Na, nieko kito nereikėjo tikėtis, pastarosios ypač įtemptos ir užimtos savaitės visus praeities momentus nugrūdo į giliausias atminties kerteles. Tiesa, iškrapščiau svarbiausias akimirkas iš kampų bei šiek tiek atgaivinusi noriu pasidalinti su Jumis :)
Taigi balandį su buvusia klasės drauge, kita liceiste nusprendėm pamatyti Vido Bareikio režisuotą "Kovos klubą". Mano kompanionė jau buvo mačiusi filmą ir perskaičiusi knygą, tad jai viskas buvo aišku ir nuspėjama, nes inscenizacija pernelyg nenukrypo nuo originalaus siužeto. Aš kaip pradinukė sėdėjau ir bandžiau visoj raizgalynėj bei painiavoj atsekti siūlo galus.
Net nežinau, nuo ko pradėti, nes pats spektaklis mane suintrigavo ir pati įklimpau į fight club liūną. Pradedant pradžia ir pabaiga kiemelyje, kurios puikiai įrėmino visą šou (kitaip šio spektaklio nepavadinsi) - ugnies pasirodymai, krentantys ir plazdantys lapai, šauksmai ir masinės scenos, baigiant ilga trukme, kuri tikrai neatsibodo, viskas man labai patiko. Nepaisant mano skaudančių kojų (problemos su kelių sąnariais neleido ramiai išsėdėti), dėl manęs galėjo pertraukos ir nebūti. Taip, Bareikis žino kaip sudominti žiūrovą. Labai tiko ir vaizdo projekcijos, ir gyva grupė (skaičiau recenzijų, kad kitiems trukdė matomi muzikantai, o man jie kaip tik tiko ir puikiai atspindėjo visą spektaklio gyvybingumą), ir du Taileriai, kurių įtaigumas buvo neabejotinas. Puikiai vertinčiau pasirinktus tris monologus, tik užkliuvo angliška tartis ir įgarsinimo problemos keliose svarbiose vietose. Labai patiko ir vyrukai iš gatvės, kurių veido išraiškos bent jau mano silpno regėjimo akių tikrai nebadė, ir gryna Helenos Bonham Carter kopija Marla. Kas truputį užkliuvo - neįtikinanti pagrindinio G&G Sindikato nario, reperio Gabrielio Liaudansko-Svaro vaidyba.
Scenografija užpildė erdvę ir padėjo įgyvendinti veiksmą kokybiškai ir realistiškai. Man netrukdė nei flegmatiškai slankiojantys žymieji vyresnės kartos aktoriai, nei, kaip perskaičiau internete ir prieš spektaklį nerimavau, perdėm nešvankios scenos. Manau, jog gal ir buvo galima įgyvendinti tą patį užmojį švelniau, tačiau spektaklis nebūtų taip sukrėtęs ir šokiravęs. Grįžusi iš Jaunimo teatro, mintyse dar dėliojau kelis minusiukus, tačiau šią akimirką ir jų prisiminti nebegaliu.
Taigi, nusprendžiau pasižiūrėti ir Davido Fincherio režisuotą ekranizaciją. Nors ši šiek tiek holivudinė (ko tikėtis iš žymių aktorių), bet labai stipri, sukrečianti ir iškelianti gausybę klausimų. Vienas iš klaustukų, tebekybantis virš galvos iki šiol, kas man labiau patiko: spektaklis ar filmas? Iki šiol negaliu atsakyti.
Na, o galiausiai atėjo eilė perskaityti Chucko Palahniuko romaną. Šis man paliko patį giliausią įspūdį ir eilinį kartą įtikino, jog knyga visada yra geriausia versija. Tiesa, vienas dalykas, kuris man nuolat maišė, jog negalėjau ramiai įsivaizduoti knygos veiksmo, nelyginusi su filmu ir spektakliu. Pats romanas parašytas itin ironišku, sarkazmo kupinu stiliumi, nevengiama pasišaipyti iš dabartinės vartotojiškos visuomenės, per dantį traukiami mūsų kasdienio, materialaus gyvenimo atributai bei, nepaisant daug kraupių scenų, nori nenori priverčiama susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslus. Taip, žinau, kad ir kiek apie tai galvosiu, atsakymų į tokius klausimus nesurasiu, tačiau pajudėti dar vienu žingsneliu link savęs tobulinimo yra malonu.
Galbūt savęs tobulinimas nėra išeitis. Galbūt savęs naikinimas yra išeitis.

2013 m. balandis 15 d., pirmadienis

~čia turėtų būti labai protingas pavadinimas

senų baldų ir naujo namo sintezė (svajonių ir realybės samplaika)
Pradedi suprasti, kad kažkas ne taip, kai net neįpusėjus savaitei imi jausti nuovargį, kai ausys bei smegenys per vieną parą pavargsta nuo iš iPod'o grojančių viduramžių - renesanso religinės / pasaulietinės muzikos kūrinių (įsirašiau į grotuvą ir trumpai visur ėjau lydima tų ritmų), kai akys raibsta ir vaizdas kompiuterio ekrane ima mirgėti, kai kojos vos velka namo, kai kava ir kramtomoji guma atstoja maistą, kai dirbtinė šypsena prikimba kaip varnalėša, įsivėlusi į plaukus, kai bent kurį laiką prie kiekvieno skaičiuko užrašų knygelėje yra kažkas suplanuota, kai dauguma pokalbių temų sukasi apie mokyklą, kai, nepaisant nuolatinių „langų“, atrodo, jog neįmanoma išlaukti pamokų pabaigos ir kai viltys nueiti miegoti anksčiau skausmingai žlunga kas vakarą. Man visai patinka toks tempas. Gal tokie nauji įpročiai taps senais? Dabar vadovaujuosi filosofija „pirma atlik svarbiausius darbus, tik paskui eik miegoti“, kuri kartais priverčia drastiškai sutrumpinti miego valandas. Todėl vieną savaitgalio dieną leidžiu namie miegodama iki pietų, bet ir tai nepadeda atstatyti balanso, laužau visus daiktus prie kurių prisiliečiu, pradedant mp3, mobiliuoju ir baigiant senuku patefonu, klausausi tokios muzikos, kuri skamba parduotuvėse – neįpareigojančios ir nesukeliančios ypatingų emocijų, vaikštau transo būsenos, užsimerkusi renkuosi, kuo apsirengti ir sulipusiomis akimis prasėdžiu dieną mokykloje, slepiuosi nuo problemų, vietoj to, kad jas spręsčiau, patiriu nuolatinius nuotykius ir trukdžius/trikdžius bei juokiuosi iš savo ankstesnių planų.
Šį eilinį kartą padejuosiu, kaip žaibiškai tiksi laikas... Rodos, neseniai patėvio galvoje kilusi mintis statytis namą pradėjo kristalizuotis į kažką realesnio, ir štai, prabėgo keleri metai statybų bei keli mėnesiai gyvenimo „šviežiuose“, dažais tebekvepiančiuose namuose, kuriuose vis dar daug ko trūksta. Taip, kai kur dar nėra šviestuvų, reikia pakeisti jau daug metų atitarnavusį televizorių ir galų gale, senutę sofą, kuri gailiai girgžda užspeista svetainės kampe. Mano pačios kambarys iki šiol dvelkė visiška tuštuma, o ne jaukumu. Turbūt todėl, jog jam įrengti buvo skirtos lėšos tik patiems svarbiausiems dalykams. Kadangi šiuo metu finansinė situacija yra ne ką geresnė, su pinigais tenka kaip suktis kaip išmanydama, tad aš su tais keliais skatikais sukuosi lėto valso ritmu, pakeliui rankiodama kapeikas.
Taip mano gyvenime atsirado švitrinis popierius, teptukas ir dažų kibirėlis. Taip namuose vietą aptiko daug menančių baldų: virtuvėje/valgomajame tamsus stalas su šešiomis kėdėmis, skaičiuojantis antrą šimtmetį ir visa kolekcija mano kambaryje, turbūt galinti papasakoti apie Pirmąjį pasaulinį karą – du staleliai, rašomasis stalas ir kėdė.
Susimąsčiau, koks jausmas rašyti ant paviršiaus, kurį lietė tiek rankų, ant kurio paskubomis pakeverzota tiek laiškelių ir kuris keliavo vis pas kitą šeimininką, koks jausmas sėdėti ant kėdės, ant kurios galėjo sukniubti ir mirti kažkoks žmogus? Galų gale, koks jausmas klausytis patefono, kai žinai, jog galbūt šios vinilo plokštelės skambesys galėjo būti paskutinis kieno nors girdėtas garsas ? Patefono, kurį sugadinau ir teks ieškoti, kaip jį pataisyti. Taip, aš sugebu.

2013 m. balandis 9 d., antradienis

~pavasaris? ne, negirdėjau

Jeigu tikėčiau prietarais, šiandiena iš pat pradžių atrodė turinti būti nesėkminga, nes likimo ženklai nežadėjo sėkmės. Visų pirma, įsitikinau, kad juokiasi tas, kuris juokiasi paskutinis. Kikendama iš visų, šiomis permainingo oro dienomis slidinėjančių lyg apsiavus naujas pačiūžas, pati šiandien ryte irgi pasibučiavau su šaligatviu :) taip taip, atsakau visiems, kurie klausė, kodėl ant mano rankos pleistras: nespėjau net pro laiptinės duris išeiti ir apsikabinau su brangiąja ledine, šiemet, rodos, amžino įšalo sukaustyta žemele. Paskui pavėlavau į autobusą ir tuo nuostabiuoju keleliu teko kulniuoti pėstute. Žinoma, kaipgi pamiršiu matematikos pamoką, kuri slinko lėčiau už lėčiausią vėžlį arba sraigę... Bet niekas nesugadins mano nuotaikos! Pastaruoju metu trykštu pozityvumu ir optimizmu bei kol visi dejuoja dėl pramiegojusio pavasario, aš krykštauju it mažas vaikas, kad galiu padaryti tai, ko nespėjau – pavyzdžiui, pasidžiaugti žiema. Skamba apgailėtinai, na ir kas? Aš mokausi parodyti žemėlapyje visas Azijos šalis ir pasakyti jų sostines, aš beviltiškai bandau išspręsti planimetrijos uždavinius, aš verčiuosi prancūzų kalbos žodžius, kurių negaliu ištarti ir viską darau su tokia nuoširdžia šypsena, kad net pačiai keista! Kol kas mane valdo pavasarinis pokyčių troškimas ir entuziazmas imtis naujos veiklos ar kažko, kas jau buvo primiršta, įdomu, kiek laiko tai truks. Žinau, jog nieko doro neparašiau Jums, tačiau kažką pamiršau paminėti, kaip visada, išsiblaškėle buvusi, tokia ir liksiu :)
Ir dar, nors labai ne į temą, kaip ir viskas šiandien, dalinuosi nauju posmeliu:

žinau kad grįšiu
kita pavarde
burna sklidina
ramaus šlamėjimo
sijono klostėmis
ošiančiomis
kaip miškas
pavasarį
kuomet sninga
žiūrėsi į save
iš šalies
būsiu teisi
niekas nesikeičia
vis tas pats
jausmas kai pasaulis
Tave supranta o
aplinkiniai ne
gal ir nieko
kai esu
laiminga vos
išėjus iš mokyklos
labai gerai
šitaip

2013 m. balandis 2 d., antradienis

~back to normal life

Jei reiktų išrinkti laiko švaistymo čempionę, ja neabejotinai tapčiau aš. Šias atostogas stengiausi leisti kuo produktyviau ir tai neblogai sekėsi (beje, taip pat, kaip švaistyti pinigus) tol, kol susirgo mano brolis ir man teko prisiminti seseriškas pareigas, spjauti į du suplanuotus susitikimus su draugėmis bei tiesiog sėdėti namie. Žinoma, galėjau atlikti tokius namų darbus, kurie jau seniai laukia „must do“ sąrašiuke, kurį aš pakeičiau į kiek švelnesnį „have to / ought to / should do list“. Pradedant kambario dekoravimu ir tvarkymu, baigiant maisto ruoša, kurios jaučiuosi kiek pasiilgusi, galų gale, net knygų skaitymu ir filmų žiūrėjimu – kurgi ne, sugebėjau tik drybsoti ir žiūrėti serialus, valgyti valgyti valgyti (ir tikrai ne sveikiausią maistą), iki tol, kol tėvai grįš iš darbo vaikščioti po namus pižamuota, susivėlusi ir užtinusi, ką nors parašinėti – paskaitinėti ir pamiegoti kiek daugiau nei įprasta. Šias atostogos tikrai galėčiau pavadinti geromis, jei ne nuolatiniai barniai su mama, kurie sugeba aitriosiomis paprikomis pagardinti rodos tobulą dieną: durų trankymo bei rėkimo valandėlės veikia lyg prieskoniai, visiškai nuslopinantys gerą nuotaiką.
Žinau, jog jeigu ir toliau nesugebėsiu susikaupti ir sukoncentruoti savo dėmesio, tai geruoju nesibaigs, nes pirmieji sesijos rezultatai atitiko realybę - kur miegojau, tą ir pražioplinau. Iš tiesų, turiu suimti save į nagą, kitaip gresia visiškas kontrolės praradimas bei laiko nevaldymas, kas niekada neišeina į teigiamą pusę.
Dešimtbalėje sistemoje tą atotrūkio nuo rutinos laiką įvertinčiau 9-, nes esu griežtai nusiteikusi dešimtukais vertinti tik absoliučią tobulybę. Didžiausias minusas buvo oras ir tai, jog aš niekada nieko nespėju. Žinoma, atostogos buvo per trumpos ir aš eilinį kartą susivokiau tik joms dramatiškai priartėjus prie pabaigos. Po pirmos dienos mokykloje jau jaučiuosi išsekusi, pavargusi ir mieguista, tad spjovusi į namų darbus geriau greičiau eisiu miegoti, nors užduočių turiu atlikti daugiau nei daug. Na, o dabar belieka skaičiuoti dienas iki vasaros, kurios laukiu kaip išganymo. Sėkmės grįžtant atgal į nuobodžią kasdienybę ir kantrybės bei ištvermingumo laukiant šilumos, kuri, tikiuosi, jau greit ateis!

baimės
kvapas kaip mėlynių
ant nubrozdintos
kojos
širdies plakimo
garsas lyg virš miško
kylantis lėktuvas
beskleidžiąs
sparnus
besklendžiąs
tolyn o paukščiai
sugrįžta
kažkodėl

2013 m. balandis 1 d., pirmadienis

~ 3 in 1

išdavystė

tikrai išsitatuiruosiu
du užrašus dviem
kalbomis: gimtąja ir anglų
kad sau priminčiau kaip
elgtis nes neklausau
savęs nelabai ir noriu
girdėti
pasielgei kvailai
eik tu žinai kur
pati ne ką geresnė esu
bet vis tiek nebepasitikiu
beverčiai būtų atsiprašymai
būtų nes tu nesuvoki kad jų reikia
nežinai nieko

aukso dulkės

trys du vienas
ten jau viskas kitaip
per daug realu ir tikroviška
ten esi tu ne visada tame
amplua bet visad šalia
tas ir linksmiausia
kad mane lėtai žudo
o tu stebi ir tai leidi
niekada nesuprasiu
ką galvoji keisti tie vyrai
ieškau ir toliau lobio
dykumoj be smėlio
bet randu tik kelias
daleles nubyrėjusias
nuo tavo šypsenos
pamiršau ką norėjau
pasakyti parašyti
nebesvarbu nuolat šitaip

spjauk į šulinį

ir gerk pati
kaip patarei taip ir elgiuosi
todėl turėčiau leist
skaityt matyt viską ką
rašau mąstau kuriu
gerai kad esu bailė
šitaip saugiau nors
gal nieko gero
* * *
turiu susitvarkyt
kambarį gyvenimą save
išmokt gyvent
nuobodžiai normaliai
kaip visi čia aš keista
ar kiti per normalūs
klausimai kaip Hamlete
žinoma būti kodėl gi ne?

2013 m. kovas 28 d., ketvirtadienis

~giedras rytas

abejonės

susivėlę plaukai skausmu
švytinčios akys sakot
užgrūdinta sakot stipri jums
nereikia inteligentų tiesa
patinka pseudointelektualai
jų dirbtinė melancholija liūdesiu
spindintis žvilgsnis ne toks
kaip mano o gaila nors gal
ir ne grafičiai sako
chaosas aš sakau sumaištis
maišatis kaip pavadinsi taip
myliu tamsą todėl miegu
atsitraukusi romanetes
ar jos susijusios su romėnais?
turbūt ne nepatinka man
tas žodis
žiūrėk nejaugi vaidenasi
paukščiai argi girdisi vėl
tai ko nėra regisi
tai ko nebus niekada
beveik susirimavo
bet neturėjo štai taip
mėginu kurt
baltąsias eiles

testamentas

šviežiai sumaltos kavos
aromatą palieku geriausiai
draugei kurios neturiu
ką tik nupjautos žolės
kvapą perduodu buvusioms
ir būsimoms simpatijoms
viskas kas laikina atiteks
ateities kartoms prisiminimus
palieku sudegusio dienoraščio
pelenams lapelius su pastabomis
gyvenimo mokyklos ugniai
štai kaip paprasta
dėl viso pikto padalinau
viską padalijusi galiu
ramiai eiti miegoti kur nors
patogiai į kampą nes mėgstu
įsitaisyti pasiblaškius be vietos
kelionės klajonės klejonės