2013 m. lapkričio 10 d., sekmadienis

~klystkeliais

Kartais šio žmogaus gyvenime, kaip ir visur pasaulyje, visa, kas įprasta, kasdieniška, pažįstama ir dėsninga, rodės, teturėjo vienintelį tikslą – akimirką atsikvėpti, nutrūkti ir užleisti vietą kažkokiam nepaprastam dalykui, stebuklui, malonei.
<...>
Šiam tipui priklauso ypač daug menininkų. Visi šie žmonės savyje turi dvi sielas, dvi esybes, dieviškas ir velniškas pradas, motiniškas ir tėviškas kraujas, sugebėjimas džiaugtis ir sugebėjimas kentėti juose susimaišę ir susiraizgę. <...> Ir šie žmonės, kurių gyvenimas labai neramus, kartais, retomis savo laimės akimirkomis, pajunta tokią jėgą ir tokį neapsakomą grožį, trumputės laimės puta kartais ištykšta virš kančių jūros taip aukštai ir akinamai, jog šie trumpai blykstelėję laimės spinduliai paliečia kitus ir juos užburia. Nelyginant brangi, skraji laimės puta virš kančių jūros gimsta visi tie meno kūriniai, kuriuose vienas kenčiantis žmogus vienai valandai taip aukštai pakyla virš savo likimo, jog jo laimė spinduliuoja tarsi žvaigždė, ir visiems, kas ją mato, atrodo tarsi kažkas amžina, tarsi savo paties laimės sapnas. Visi šie žmonės, kad ir kaip vadintųsi jų darbai ir kūriniai, iš esmės visai neturi gyvenimo, tai yra jų gyvenimas nėra būtis, jis neturi pavidalo, jie nėra herojai, menininkai, mąstytojai ta prasme, kaip kiti yra teisėjai, gydytojai, batsiuviai ar mokytojai, bet jų gyvenimas – amžinas, sopulingas judėjimas ir vilnijimas, jis nelaimingas ir skausmingai sužalotas, jis baisus ir beprasmiškas, jei nelaikysime prasme kaip tik tų retų įvykių, darbų, minčių ir kūrinių, kurie sublyksi viršum tokio gyvenimo chaoso.
<...>
Jis pasiekė savo tikslą, jis darėsi vis nepriklausomesnis, niekas negalėjo jam įsakinėti, prie nieko jam nereikėjo taikytis, pats vienas laisvai spręsdavo dėl savo poelgių. Juk kiekvienas stiprus žmogus neišvengiamai pasiekia tai, ko verčia ieškoti tikras jo esybės potraukis. Tačiau, pasiekęs laisvę, Haris staiga pajuto, kad jo laisvė – mirtis, kad jis vienas, kad pasaulis kažkaip kraupiai davė jam ramybę, kad jam daugiau neberūpi nei žmonės, nei jis pats, kad jis pamažu dūsta, vis labiau ir labiau retėjant izoliuotumo ir vienatvės orui. Dabar pasirodė, kad vienatvės ir nepriklausomybės jis jau nebetrokšta ir nebesiekia, kad tai – tik jo lemtis, jo pasmerkimas, kad magiškas troškimas sumanytas ir jau nebeatšaukiamas...
iš Hermann Hesse „Traktato apie stepių vilką“

* * *

Labai ilgai nerašiau, o dabar taip sunku pradėti iš naujo, lyg pirmą kartą atsistojusi ant kojų turėčiau kažkur bėgti, o pavyksta tik linguojant į šalis žengti kelis netvirtus žingsnelius. Atrodo, kad mano gyvenime nieko nevyksta, tačiau jaučiuosi kaip išgyvenanti vieną lūžį po kito, tarsi kiekvienas rytas, kiekviena nauja diena būtų naujas išbandymas.
Galvojau, ką norėčiau parašyti, bet niekaip nepavyko tinkamai sudėlioti minčių, dabar esu kaip tuščias šulinys – išsisėmusi ir išsemta iki pat dugno. Buvau įvykių sūkuryje, paskui pasitraukiau nuošalin ir laikinai atsiribojau nuo žmonių, norėdama susigrąžinti pusiausvyrą bei pailsėti. Jaučiau, kad nebeturiu, ką pasakyti, ką papasakoti, ką duoti pasauliui ir žmonėms, nes visus savo išgyvenimus atskleisdavau visiems ir supratau, jog tas atvirumas man neišėjo į naudą, noriu atgauti ne tiek uždarumą, kiek gebėjimą pasilaikyti kažką sau, kiekvienam neparodyti savo sielos.
Gyvenu apsupta knygų ir muzikos, daugelio nuostabai, būtent tai ir daro mane laimingą. Skęstu skambių žodžių liūne ir net nemėginu iš jo išsikapanoti. Jei nuoširdžiai, nežinau, kaip grįžti į „normalų“ gyvenimą, kuriame bendrauju su žmonėmis, kurie negali nieko man suteikti, kurių dauguma per savo ekstravertiškumą ištaško į šonus viską, ką turi savyje ir jiems nebelieka nieko, tik kažkokie jų savasties likučiai. Kai kuriems absoliučiai nerūpiu ir jie net nežino, kokia iš tiesų esu, na, to ir pati nelabai suprantu. Taip pat nesuprantu, ar geras mano polinkis lakstyti iš vienos vietos į kitą ir užsiimti milijonu darbų bei reikalų, baisu, jog nepadarysiu iš viso nieko, nors į tai, ką darau, įdedu tiek pastangų, kiek galiu.
Dažnai stebiu žmones, bandau juos perprasti ir nusiviliu. Vis dažniau matau, jog aplink mane yra ne tie žmonės, kurie turėtų būti, o iš tikrųjų išmintingų yra labai nedaug, kas liūdina. Nežinau, ką man padaryti, kad sugebėčiau ramiai žiūrėti į ribotus ir abejingus žmones, kurių viduje tuščia tuščia, nebent jie ypatingai gerai užsimaskavę. Nežinau, kaip prisiversti elgtis taip, kaip žmonės mano, jog turėčiau elgtis, nes kol kas jaučiuosi neatitinkanti standartų, kuriuos nustato kažkas, esantis aukščiau už Dievą ir valdantis mus taip stipriai, kad net patys to nejaučiame.
Mėginu nesėdėti vietoje ir kažką keisti, tačiau dažnai kakta atsimušu į sieną, suręstą iš žmonių abejingumo svarbiausiems dalykams. Tuo metu aš tampu vis labiau nerūpestinga mokslų atžvilgiu ir kuo toliau, tuo labiau koncentruojuosi į realias žinias, bendrą supratimą, naujos informacijos suvokimą, bet ne į pažymius, tad ramiai reaguoju į pažymius mokykloje, nes man kur kas svarbesnis gyvenimo mokyklos įvertinimas.

2013 m. gegužės 2 d., ketvirtadienis

~falling into fight club mania

Iš tikrųjų šis įrašas turėjo pasirodyti žyyyymiai anksčiau, kol įspūdžiai dar nebuvo susigulėję ir emocijos šviežiai kaitino kraują. Dabar viskas truputį nublanko ir prisiminimai nebe tokie patys ryškūs. Na, nieko kito nereikėjo tikėtis, pastarosios ypač įtemptos ir užimtos savaitės visus praeities momentus nugrūdo į giliausias atminties kerteles. Tiesa, iškrapščiau svarbiausias akimirkas iš kampų bei šiek tiek atgaivinusi noriu pasidalinti su Jumis :)
Taigi balandį su buvusia klasės drauge, kita liceiste nusprendėm pamatyti Vido Bareikio režisuotą "Kovos klubą". Mano kompanionė jau buvo mačiusi filmą ir perskaičiusi knygą, tad jai viskas buvo aišku ir nuspėjama, nes inscenizacija pernelyg nenukrypo nuo originalaus siužeto. Aš kaip pradinukė sėdėjau ir bandžiau visoj raizgalynėj bei painiavoj atsekti siūlo galus.
Net nežinau, nuo ko pradėti, nes pats spektaklis mane suintrigavo ir pati įklimpau į fight club liūną. Pradedant pradžia ir pabaiga kiemelyje, kurios puikiai įrėmino visą šou (kitaip šio spektaklio nepavadinsi) - ugnies pasirodymai, krentantys ir plazdantys lapai, šauksmai ir masinės scenos, baigiant ilga trukme, kuri tikrai neatsibodo, viskas man labai patiko. Nepaisant mano skaudančių kojų (problemos su kelių sąnariais neleido ramiai išsėdėti), dėl manęs galėjo pertraukos ir nebūti. Taip, Bareikis žino kaip sudominti žiūrovą. Labai tiko ir vaizdo projekcijos, ir gyva grupė (skaičiau recenzijų, kad kitiems trukdė matomi muzikantai, o man jie kaip tik tiko ir puikiai atspindėjo visą spektaklio gyvybingumą), ir du Taileriai, kurių įtaigumas buvo neabejotinas. Puikiai vertinčiau pasirinktus tris monologus, tik užkliuvo angliška tartis ir įgarsinimo problemos keliose svarbiose vietose. Labai patiko ir vyrukai iš gatvės, kurių veido išraiškos bent jau mano silpno regėjimo akių tikrai nebadė, ir gryna Helenos Bonham Carter kopija Marla. Kas truputį užkliuvo - neįtikinanti pagrindinio G&G Sindikato nario, reperio Gabrielio Liaudansko-Svaro vaidyba.
Scenografija užpildė erdvę ir padėjo įgyvendinti veiksmą kokybiškai ir realistiškai. Man netrukdė nei flegmatiškai slankiojantys žymieji vyresnės kartos aktoriai, nei, kaip perskaičiau internete ir prieš spektaklį nerimavau, perdėm nešvankios scenos. Manau, jog gal ir buvo galima įgyvendinti tą patį užmojį švelniau, tačiau spektaklis nebūtų taip sukrėtęs ir šokiravęs. Grįžusi iš Jaunimo teatro, mintyse dar dėliojau kelis minusiukus, tačiau šią akimirką ir jų prisiminti nebegaliu.
Taigi, nusprendžiau pasižiūrėti ir Davido Fincherio režisuotą ekranizaciją. Nors ši šiek tiek holivudinė (ko tikėtis iš žymių aktorių), bet labai stipri, sukrečianti ir iškelianti gausybę klausimų. Vienas iš klaustukų, tebekybantis virš galvos iki šiol, kas man labiau patiko: spektaklis ar filmas? Iki šiol negaliu atsakyti.
Na, o galiausiai atėjo eilė perskaityti Chucko Palahniuko romaną. Šis man paliko patį giliausią įspūdį ir eilinį kartą įtikino, jog knyga visada yra geriausia versija. Tiesa, vienas dalykas, kuris man nuolat maišė, jog negalėjau ramiai įsivaizduoti knygos veiksmo, nelyginusi su filmu ir spektakliu. Pats romanas parašytas itin ironišku, sarkazmo kupinu stiliumi, nevengiama pasišaipyti iš dabartinės vartotojiškos visuomenės, per dantį traukiami mūsų kasdienio, materialaus gyvenimo atributai bei, nepaisant daug kraupių scenų, nori nenori priverčiama susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslus. Taip, žinau, kad ir kiek apie tai galvosiu, atsakymų į tokius klausimus nesurasiu, tačiau pajudėti dar vienu žingsneliu link savęs tobulinimo yra malonu.
Galbūt savęs tobulinimas nėra išeitis. Galbūt savęs naikinimas yra išeitis.

2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

~goodbye, tomorrow (inspired by Unė Kaunaitė book)

 http://www.bernardinai.lt/file/452c56d92af842eb0558351e1a2b6148df8687e1.jpg


Automatiškai mintyse pradeda skambėti daina, kažkodėl primenanti vaikystės vasaras bei Žirmūnų gimnaziją, kurioje niekada nesimokiau ir turbūt niekada nesimokysiu: "mano namai - žolynai ir vėjas, čia aš gimiau, iš čia aš atėjus"

Ir aš verčiu, isteriškai šiurenu popieriaus lapus, nes knygos pradžioje tokia pati maišatis kaip ir manyje. Nepasakyčiau, kad sužavi stilius, siužetas ar veikėjų portretai, tiesiog viskas atrodo labai sava. (nors licėjaus nedaug)
Imu pykti ant Vytautės, nes skauda matyti, kaip skauda kitam. Vardan ko visa tai?
Knygos viduryje viskas radikaliai pasikeičia. Kokius penkis kartus apsiverčia mano nuomonė, stilius pradeda atrodyti vientisas, nugludintas ir malonus akiai bei ausiai, o personažų poelgiai ir pasekmės nebe taip painiojasi.
Knygos herojė - baimių kamuojama asmenybė, kuri bet kokia kaina stengiasi pateisinti aplinkinių viltis ir visiems įtikti. Jos desperatiškuose bandymuose rasti išeitį iš keblios padėties, kompromisą beviltiškose situacijose, pastebiu dalelę manęs ir tai suglumina, apstulbina, įtraukia bei sudomina.
Vaikystė, auklėjimas, turįs suformuoti žmogų kaip atskirą individą ir jo charakterį, Vytautei, rodos tik pakenkė. Smarkus spaudimas apribojo laisvę, kurios mergina nesugeba atgauti, o gal ir nebenori, nes ant pečių yra užsikrovusi atsakomybės, mokslų ir darbų naštą.
Kokia tobulybės kaina? Amžina vienatvė, blaškymasis bandant rasti tikrų draugų, kurie priprastų prie gyvenimo šešėlyje ir nesinaudotų sėkme, idealaus meilės subjekto paieškos ir skausmas, kurio nemoki išreikšti, nes nė karto neverkei..?
Per anksti subrendusi Ji kenčia, atstumdama brangius žmones, paskui gailėdamasi, bet pasiteisindama sakiniu, jog visi ateina ir išeina. Ji nepasiilgsta, nerizikuoja, neatsipalaiduoja ir nesupranta frazės "gyvenk šia diena". Ji abejoja, bet niekam tai nerūpi, nes bet koks sprendimas ar pasirinkimas, jei jis Vytautės, yra teisingas.
Ji turi tik Vilnių ir Vilkę, nes drovisi kažką įsileisti pro atvirumo duris ir slepiasi savyje, kaupdama skausmą bei leisdama jam išsiveržti rašto pavidalu.

Tarp eilučių radau savęs trupinėlį ir vien todėl buvo verta.


2012 m. lapkričio 1 d., ketvirtadienis

~lyceum

Labai ilgai nerašiau ir dėl to labai apgailestauju. Iš tiesų, pastarąją savaitę tikrai negalėjau skųstis laiko stoka, tačiau tą laiką skyriau kitiems, pašalinių nuomone, visiškai nesvarbiems, o man labai reikalingiems darbams.
Šio įrašo idėja galvoje sukosi ilgai, bet galutinai susiformavo iškart atslūgus senato rinkimų jauduliui. Taip, aš juos pralaimėjau ir pati nustebau supratusi, jog absoliučiai nesinervinu. Daug kas turbūt pamanė, kad aš arba slepiu savo susirūpinimą, arba man visiškai nerūpėjo ta vieta, bet prisipažįstu: posto siekimas buvo ne mano noro konkuruoti išraiška ir tuo labiau ne mano ambicijų, pergalės troškimo ar įžeisto ego atvaizdas. Taip, nepasisekė, tačiau jaučiuosi kaip nugalėtoja ir einu iškelta galva. Visame kame randu pliusų ir ieškau tų teigiamų savybių. Nuostabiausias ir gražiausias po viso to sekė supratimas, kad per šiuos metus išmokau pralaimėti. Nes, sakau atvirai, kai kuriose srityse visuomet pirmavau, tad kažkoks nepasisekimas būdavo itin skaudus.
Morališkai ruošdamasi debatams, pradėjau mąstyti apie tai, ką gi norėčiau pasakyti savo trumpa kalba. Iš to ir išsivystė tai, apie ką ir yra mano įrašas: apie mokyklą ir, žinomą, savo klasę.

Sakoma, kad visur gerai, kur manęs nėra. Bet maloniausia rasti vietą, kurios nesinori palikti, į kurią norisi grįžti ir kur jautiesi gerai, kaip namie. Iš tiesų kiek nusivyliau šios vietos mokytojais ir pačiu švietimo lygiu, nes jis vos ne vos skiriasi nuo mano buvusios mokyklos. Tik dar kartą įsitikinau mintimi, kad jei tik nori, gerai mokytis gali bet kur, tik žinoma, reikia atitinkamai daugiau stengtis. Bet vos įžengusi pro duris, pamirštu visas neigiamas puses, minusus ir klaustukus, padedu tašką pesimistiškam požiūriui, negatyvumui ir lieku su optimizmu bei pozityvumu.
Licėjus – ta vieta, kur spintelėje laikau rankšluostį ir atsarginį skėtį – trūksta tik dantų šepetėlio. Čia kiekvienas, nesvarbu, drovus, tylus, lėtas, ramus ar užsisklendęs savyje, randa draugų. Net ir tie, kurie skundėsi senose mokyklose buvę užguiti, čia užmezgė naujų pažinčių ir rado bendraminčių. Kiekvienas čia randa savo nišą, veiklos, sudominusių fakultatyvų ir pasijaučia bendruomenės dalimi. Čia galime ne tik prisidėti prie renginių, bet ir juos kurti, generuoti idėjas, suburti kitus liceistus ir suorganizuoti kažką naujo.
Labiausiai liūdna yra skaityti ir klausytis žmonių, kurie apie licėjų šneka blogai, bet net nenutuokia, kaip iš tiesų yra. Apgailėtina yra rašyti ir teigti kažką, jei nežinai ir net nenumanai, kaip mes visi mylime ir branginame vietą, kurios pavadinimą tariame kaip burtažodį.

Mano klasė yra tikrai nebloga. Taip, mums ne tiek kiek kitų klasių merginoms pasisekė su vaikinais (dauguma gan ramūs), bet, objektyviai vertinant, mūsų merginos yra vienos linksmiausių, ryškiausių ir aktyviausių tarp pirmokių. Per neįdomias pamokas laiką leidžiame plepėdamos, besifotografuodamos, besijuokdamos ir tiesiog besilinksmindamos. Daug kas turbūt drįstų papriekaištauti, kad LICĖJUJE tokiems dalykams ne vieta, bet žvelgiant iš tos pusės, čia yra lygiai tokia pati mokykla, kaip ir kitos. Žinoma, pamokų metu klasėje ramesnė ir darbingesnė atmosfera, bet kai reikia dirbti grupėmis, prasideda ta pati maišatis ir chaosas :) dabar labai laukiame galimybės pasiausti ir pagaliau artimiau susipažinti su kitų klasių moksleiviais.

Turite istorinę galimybę pasigrožėti nuostabiomis nuotraukomis :D linkėjimai šią kiek niūrią lapkričio pirmosios dieną ir akimirkos iš kasdienybės, pertraukų, debatų laukimo, senato rinkimų balsavimo, ekskursijos, mokytojų dienos ir lietuvių kalbos pamokos, kuomet nebuvo mokytojos.

2012 m. rugsėjo 27 d., ketvirtadienis

~krikštyyynos aka party all day

Pirmiausia pabudau, susiruošiau, pasiėmiau rankinę, įsimečiau šio bei to užkąsti ir išdūmiau į stotelę. Katedros aikštėje prie paminklo susitikome su bendraklasiais, kartu užkopėme ant Gedimino kalno, ten mūsų laukė ketvirtokai. Daug kartų šaukėm "Labas rytas", daug kartų vėluojantys darė pritūpimus, nusifotografavom, susipažinom su savo vedliais ir žąsele, pusiau simuliuodami, nusileidom nuo kalno. Ko tik mes nedarėm: ieškojom senamiesčio detalių, kurių nuotraukų lapą laikėme rankose, tačiau kažkokiu būdu sugebėjome pamesti, žinoma, radome, skandavom šūkį, kurio tam tikras vietas nutylėdavom, nes kažkada pavargome priešintis ir sportuoti, bėgome, ėjome, sveikinomės su nepažįstamais žmonėmis, klaidžiojom, klydom, pasireiškėm ir pasirodėm. Kur tik nebuvom: prie Lietuvos kino, teatro ir muzikos muziejaus, Frank Zappa ir Adomo Mickevičiaus paminklų, Krašto apsaugos ministerijos, ant Bekešo kalno, Jono Meko skersvėjyje, Menų spaustuvėje, alumnų kiemelyje, ant Stalo kalno, į kurį kopėme turbūt stačiausiu keliu, Kalnų parke, žydų gete, prie Gramutės kiaušinio.
Bėgom, dainavom, piešėm užrištom akim, mozoliojomės guašu, grojom, skaitėm lenkiškai, rikiavomės visais įmanomais būdais, atsakinėjom į klausimus, skandavom, vaikščiojom ir klausėm bei darėm pačius keisčiausius dalykus, kurie sutvirtino mus ir leido pasijusti klase. Tobulos dienos ir vakaras buvo idealus.
Pabuvę centre išsiskirstėm namo. Vežiausi obuolių pyragą, tad susikroviau mantą ant pečių, porą atsarginių megztinių gilyn į kuprinę ir pirmyn. Ne kiekvieną penktadienio vakarą važiuoju 53 autobuse nuo galvos iki kojų apsirengusi hipiškai, tad nepavyko išvengti keistų ir kreivų žvilgsnių. Šokio ne tik normaliai nesiruošėm, bet ir beveik nerepetavom, tačiau galiu drąsiai teigti, kad aplenkėm ir pankus, ir reperius, ir hipsterius, ir forsus, kurių tema buvo lengviausia. Priesaika, šaltas vanduo, žmonių jūra, balsai, diskotekos muzika, bendras šokis - viskas susiliejo į visumą - euforiją, lydinčią ir gaubiančią dar ir dabar. Myliu licėjų ir meldžiuosi, kad šie burtai neišsisklaidytų.

2012 m. liepos 18 d., trečiadienis

Manau

Mes - srovės, čiurlenančios link tos pačios upės, mūsų gyvenimai - intakai, galų gale pasibaigiantys tose pačiose žiotyse ir vis tiek kartais nesugebam susitikti, nors esam vienoj maišalynėj

2012 m. birželio 1 d., penktadienis

Tree of life

Vienas iš retų atvejų, kai po filmo negali pasakyti nieko arba, atvirkščiai, nori papasakoti tiek daug. Kino šedevras, ne tik nepalikęs manęs abejingos, bet ir sugluminęs. Tėvų svajonės ir vizijos, virtusios fantastiniais vaizdiniais, sūnaus gailestis, kaltė ir baisus supratimas, kad žuvęs brolis visada buvo ir bus labiau mylimas. Beprotiškas rojaus ir realybės gretinimas bei mintis, kad po mirties jis gali būti bet kur: mažiausioje ląstelėje, embriono tarpupirščiuose, nendrės rėtiniuose induose, medūzos drebutinėje masėje. Gali būti bet kuo: gamtos reiškiniais, išgalvotais pasakų personažais, gyvūnais, herojumi arba antraeiliu veikėju.
Maldos ir bandymai prisišaukti brangų žmogų iš anapilio, retrospektyvos, prisiminimų forma atgijusi praeitis, tuščia ir nieko neverta ateitis, sustabarėjusi laukime dabartis. Sukoncentruoti jausmai išsiveržia gyvuliška jėga: geizerio putojimu, vandens burbuliavimą primenančiu tekančios lavos garsu, ugnikalnio dujų debesimi, griaustiniu, žaibais ir perkūnu, magmos, skaldančios uolienas, stiprumu.
Tas vientisumo, nušvitimo, susiliejimo ne tik su Žeme, Visata, kosmosu, bet ir visa galaktika, momentas, kuomet esi niekas ir tuo pačiu viskas. Kai jautiesi nors ir neišmatuojamai maža, tačiau to dalis. Tas garso takelis. Tobulai tinkantis ir verčiantis drebėti, pašiurpti odą ir nueiti pagaugais.
Bandymas pasimatyti. Atsiprašyti. Atsisveikinti. Kai viskas tampa nepakeliamai sunku, telieka pasitraukti ir pasiduoti.
Išprotėjimas.
Pridėkit man dar kelis brandos bei patirties metus ir eisiu žiūrėti dar kartą.

2012 m. balandžio 6 d., penktadienis

Niekad nemokėjau pavadinti įrašo

Atrodo, kad atostogų svajos, norai, troškimai ir planai kaupėsi į vieną vietą, iš kurios, ilgai stebėjęs padėties beviltiškumą, susiformavo milžiniškas tamsus debesis, prapliupęs sniegu. Pilkai juosvas dangus paleido į pasaulį daugybę kūdikėlių - skirtingo pavidalo, neidentiškos formos snaigių, kurios gyveno žmogiškai - pasisveikinusios susidraugaudavo, pasilabinusios susibendraudavo, nuspręsdavo keliauti kartu ir lyg klijais sulipintos į drėgnus kąsnius kiaurą parą krisdavo žemėn. Niūriai stebėdama tuos naujagimius jaučiau, kad pats likimas suteikė man progą nufotografuoti žiemą, nes tokios galimybės neišnaudojau per ištisus tris mėnesius. Taip ir nenupyškinau šerkšno paglostytų krūmų pas močiutę, speigo ir pūgų paliestų spygliuočių miestelyje, kuriame kasmet leidžiu atostogas.
Eilinį kartą nuklysdama į praeitį mąsčiau, kas paskatino mane, tuomet dar šeštokę, paskutinę 2010 metų sausio mėnesio dieną susikurti blogger`io paskyrą ir imtis kūrybos. Pradėti nebuvo lengva, nes tinklaraštis nebuvo populiari sąvoka. Ar prie to entuziazmo nebus prisidėjusi nuolatinis pakilumas, lydėjęs mane tąmet? Ar nebus paveikusi potenciali nuotykių bei naujų potyrių trauka? Žinau tik tiek, kad nepaisant nevaldomos, nesustabdomos, nenumalšinamos, neišvengiamos ir neprislopinamos nuotaikų kaitos, 10-11 mokslo metai buvo vieni geriausių ir rizikingiausių mano gyvenime (nuostabiausi, pavojingiausi ir ekstremaliausi dar bus!). Tuomet galėjau rašyti net žiemomis, kuomet liedavau ilgesį, nepriklausydama nuo oro. Taip, aš galiu rašyti tik nelaiminga ar įsimylėjusi. Arba nelaimingai įsimylėjusi. Tad ką aš čia veikiu dabar?

2012 m. kovo 31 d., šeštadienis